Nuo to laiko pasaulis drąstiškai pasikeitė. Dabar, yra tūkstančiai TV kanalų ir daugelis žmonių net negali žiūrėti vieno ilgiau nei keletą minučių. Jeigu norite kažką sužinoti, Jūs tiesiog panaršote internete Google ar Wikipedia puslapiuose savo kompiuteriu ar telefonu ir per keletą sekundžių sužinote, ką norėjote. Jeigu norite sužinoti, kaip gyvena Jūsų giminaitis ar draugas, tiesiog keletą minučių panaršote jo Facebook sienoje. O jeigu norite su jais pasikalbėti, pasiskambinate mobiliuoju arba tiesiog bendraujate Skype, net su 6-7 vienu metu! Na, o kelio kryptis? Ją sužinote tiesiog paspaudę mažą žemėlapio paveiksliuką savo telefone.

Šis pastovus pasitenkinimas yra gyvenimo Informaciniame amžiuje rezultatas, kuris yra kaip kardas su dviem ašmenimis, kadangi gyvenimas Informaciniame amžiuje, vis daugiau žmonių suteikia vis daugiau galimybių praturtėti, nei kada nors iki šiol istorijoje, tačiau jis taip pat ir pasunkina praturtėjimo kelią, kadangi mes visi kenčiame nuo DDS (ang. ADD) – Dėmesio deficito sutrikimo. Šiandien, mes gyvename pasaulyje, kuriame sunku susifokusuoti. Kadangi yra tiek daug informacijos tiesiog mums po ranka, mūsų protas, ypač jaunų žmonių protas, yra priverstas šokinėti nuo vieno stimulo prie kito. Šiais laikais retai pavyksta susikoncentruoti į vieną dalyką ilgesniam laikui.

Tačiau, jeigu Jūs norite tapti sėkmingais, Jums reikės išmokti FOKUSUOTIS. Paraidžiui, išvertus iš anglų kalbos, tai reiškia – Sekti Vienu Veiksmo Kursu Iki Sėkmės (angl. Following One Course of action Until Successful). Tai reikalauja laiko ir pastangų.

Daugeliui žmonių, prireikia metų, kelerių, kad pasiektų vieno ar kito norimo tikslo, pagerintų savo gyvenimo kokybę. Tam reikia nusiteikimo sunkiai mokytis, ugdyti Jūsų finansinį išprusimą, ugdyti santykius, bei mokytis iš klaidų. Ir per tuos metus, Jūs praleisite daug valandų, ilgų dienų net negaudami atlygio. Skirtumas tarp norinčių būti sėkmingais ir esančių sėkmingais yra F.O.C.U.S. ‘as.

Nebūk didvyris, susitaikyk su situacija ir būk pasiruošęs laukti.

Pirmos 15-45 minutės yra pačios pavojingiausios, todėl vykdyk visas grobėjo instrukcijas, kuo jūs ilgiau esate kartu, tuo mažesnė tikimybė, kad grobėjas sužalos tave.

Baimė yra natūrali reakcija. Pasistenk nusiraminti, padaryk pauzę, giliai įkvėpk ir įvertink padėtį.

Nekalbėk be reikalo, tik jei būtina, stenkis būti draugiškas, bet nesukčiauk.

Pabandyk pailsėti, atsisėsk jei gali, jei situacija ilgai užsitęstų, pabandyk pamiegoti.

Jeigu tau siūlo pavalgyti, neatsisakyk, net jeigu nenori. Tai tau suteiks jėgų, o atsisakymas supriešins.

Nedaryk pastabų ir neduok pasiūlymų grobėjui, jei tavo patarimai bus blogi, grobėjas gali pagalvoti, kad tai ir numatei.

Nebandyk bėgti, kol nebūsi absoliučiai tikras, kad tau pasiseks ir, netgi jei taip yra, pagalvok dar kartą prieš bandydamas.

Jei kam nors iš įkaitų reikalinga medicininė pagalba, pranešk tai grobėjams.

Nesiginčyk su grobėjais ir kitais įkaitais, išreikškite bendrą požiūrį.

Nemaldauk, nesiteisink ir neverk.

Neatsuk į savo grobėjus nugaros, jeigu negausi tokio nurodymo, bet taip pat nespoksok į juos. Akių kontaktas gali būti geras dalykas, žmonės linkę mažiau žudyti, jei į juos žiūrima.

Pasistenk palaikyti gerus santykius su grobikais. Pakalbėk su jais apie šeimą ir vaikus.

Jei tiki, kad gelbėjimo operacija tuoj įvyks ar girdi triukšmą ir susišaudymą, surask saugią vietą, gulk ant grindų, galvą uždenk rankomis ir nedaryk jokių staigių judesių.

]]> http://www.frontas.eu/savigyna/2012/01/kaip-elgtis-zmogui-jei-ji-paeme-ikaitu/feed/ 0 http://www.frontas.eu/saviugda/2012/01/apie-baimes%e2%80%a6/?utm_source=rss&utm_medium=rss&utm_campaign=apie-baimes%25e2%2580%25a6 http://www.frontas.eu/saviugda/2012/01/apie-baimes%e2%80%a6/#comments Mon, 30 Jan 2012 05:56:16 +0000 Redaktorius http://www.frontas.eu/?p=2183 Baimė yra proto kuras. Giliai paslėpta baimė suskaldo mūsų esybę. Baimė valdo idealistą, kuris bijo kritikos. Baimė valdo darboholiką, kuris bijo nesėkmės. Baimė paralyžuoja delsiančiuosius, kurie bijo sėkmes. Baimė dominuoja drovųjį, kuris bijo įsipareigojimų. Baimė prasiskverbia į užslopintą širdį, kuri bijo atstūmimo. Baimė pakaitina piktąjį kumštį, kuris bijo pasitikėti. Baimė šoka kartu su amžinu vaiku, kuris bijo atsakomybes. Baime užšaldo šaltą protą, kuris bijo artumo. NEBIJOK NEBIJOTI!

Ankstyvieji metai

Josipas Broz-Titas – Jugoslavijos politinis ir karinis lyderis, maršalas, gimė 1892 m. gegužės 7 d. (cerkvės knygose buvo įrašyta gegužės 25 d.) Kroatijoje, Kumrovcų kaime, valstiečių šeimoje. Jų namas buvo vienas iš didžiausių kaime, tačiau kartu gyveno daug giminaičių todėl nei vietos, nei maisto visiems neužtekdavo. Tėvas buvo kroatas, motina slovėnė. Jis buvo septintas vaikas šeimoje iš penkiolikos, tačiau išgyveno tik septyni. Vaikystėje, kaip ir visų valstiečių vaikai, ganė bandą, padėjo tėvams laukuose, baigė pradinę mokyklą.

Paauglystėje ir jaunystėje jis dirbo pameistriu pas kalvį, po to pas šaltkalvį, po trejų metų darbo jis puikiai įsisavino šaltkalvio darbą ir jau kaip kvalifikuotas meistras dirbo įvairiose gamyklose. 1910 m. spalį tapo metalurgijos pramonės darbininkų sąjungos nariu ir įstoja į Kroatijos ir Slovėnijos socialdemokratų partiją. Dalyvauja streikuose. 1913 m. rudenį jis buvo pašauktas į Austrijos-Vengrijos armiją, kur baigė puskarininkių mokyklą ir tapo puskarininkiu. Pirmojo pasaulinio karo pradžioje už antikarinę propagandą buvo išsiųstas į frontą. Čia jis tarnaudamas 25-ajame kroatų pulke pasireiškia kaip sumanus ir drąsus karys, buvo būrio vadų.

Taip pat dalyvavo ir Rusijos fronte, Galicijoje, Karpatuose. Karpatuose jo būrys paėmė į nelaisvę keliasdešimt rusų kareivių ir už tai jis buvo apdovanotas. 1915 m. pavasarį Rusijos armija pralaužė frontą (konkrečiai čerkesų kavalerija), Tito buvo čerkesų raitelio sužeistas ir nuo mirties jis išsigelbėjo tik todėl kad jį palaikė mirusiu ir vėliau atskubėję rusų pėstininkai neleido čerkesams pribaigti visų sužeistųjų. Taip jis pateko į nelaisvę ir beveik metus praleido ligoninėje o vėliau karo belaisvių stovykloje. Čia jis 1917 m. po vasario revoliucijos pabėga į Sankt Peterburgą, čia jis net patenka į kulkosvaidžių apšaudymą, bando slėptis Suomijoje, tačiau Laikinosios vyriausybės „kompetentingi organai“ jį sulaiko ir trims savaitėms patenka į Petropavlovsko tvirtovę, iš kur su sargyba išsiunčiamas į karo belaisvių stovyklą, tačiau pakeliui jis pabėga ir Omske įstoja į Raudonąją Armiją. 1918 m. stoja į Rusijos bolševikų partiją. 1919 m. Omske tampa Rusijos komunistų partijos (bolševikų) Jugoslavijos sekcijos nariu. Po to atėjus Kolčiakui jis beveik dvejiems metams dingsta Sibire. Čia jis vedą Pelagėją Belousovą ir 1920 m. grįžta į Kroatiją. 1918 m. Serbija, Kroatija ir Slovėnija susijungė į karalystę, valdomą karaliaus Aleksandro. 1929 m. ši valstybė pasivadina Jugoslavija. Čia jis draugų padedamas įsidarbina mechaniku ir įstoja į Jugoslavijos komunistų partiją. To metu ši partija buvo nelegali, ir J. B. Tito aktyviai dalyvauja revoliucinėje veikloje, organizuoja streikus, platina nelegalią literatūrą, kuria partines kuopeles. 1928 m. jis tampa Jugoslavijos komunistų partijos Zagrebo komiteto sekretoriumi. Jis slapstosi, keičia butus, vardus, tačiau valdžios agentai jį suseka. Tais pačiais metais jis yra areštuojamas ir nuteisiamas penkeriems metams kalėjimo. Jo žmona su sūnumi grįžta į Sovietų Sąjungą. 1934 m. išėjęs iš kalėjimo vėl įsitraukia į nelegalią veiklą. 1934 m. gruodžio mėnesį išrenkamas Jugoslavijos komunistų partijos centro komiteto nariu. 1934 m. gruodžio mėn. Jugoslavijos komunistų partijos centro komiteto politbiuro posėdyje buvo priimtas sprendimas Tito pasiųsti į Maskvą kaip partijos atstovą. Maskvoje jį buvo pasiūlyta paskirti į Kominterno Balkanų sekretoriatą politiniu referentu Jugoslavijos komunistų partijos klausimais. J. B. Tito šiuo metu išvyksta į Maskvą ir 1935–1936 metais dirba Kominterne. Į Maskvą Tito atvyko 1935 m. vasario mėn. iš Prahos su Austrijos piliečio pasu.

Dirbdamas Kominterne Tito bendravo su šios organizacijos vadovais, aktyviai palaikė Stalino kovą su trockistais. 1935 m. buvo Jugoslavijos komunistų partijos delegacijos sudėtyje septintajame Kominterno kongrese. 1936 m nelegaliai grįžo į Jugoslaviją. 1937 metais Tito tapo Jugoslavijos komunistų partijos centro komiteto vadovu. 1938 m. Tito teko vykti į Maskvą, čia jau buvo areštuota apie 800 Jugoslavijos komunistų. Pats Tito tik per stebuklą išvengė arešto. Kaip vėliau pasakojo pats Tito, šis laikotarpis Maskvoje buvo pats sunkiausias jo gyvenime. Beveik kiekvienas jugoslavas tuomet TSRS buvo laikomas trockistu.

1940 m. penktojoje JKP konferencijoje J. B. Tito išrenkamas generaliniu sekretoriumi.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, princo Pauliaus vadovaujama Jugoslavijos vyriausybė vykdė provokišką politiką. 1941 m. grupė karinių oro pajėgų karininkų įvykdo šalyje valstybinį perversmą, Princą Paulių pakeičia 17 – metis karalius Petras. Jugoslavija prisijungia prie sąjungininkų vykdomos politikos.

Tito II pasaulinio karo metu

Atsakydama į tai, Italija ir Vokietija, 1941 m. balandžio mėn. įsiveržė į Jugoslaviją ir šalį greitai okupavo. Karalius šalį paliko ir sukūrė vyriausybę emigracijoje. Prasidėjus karui iškart prasidėjo ir pilietinis, ir liaudies išvaduojamasis karas, pačioje karo pradžioje visi kariavo prieš visus. Buvo sukurta nepriklausoma Kroatijos karalystė, kuri vykdė serbų genocidą. Tai išprovokavo atsakomuosius veiksmus, prasidėjo pilietinis karas. Tito ir komunistai čia svarbaus vaidmens nevaidino, karą prieš kroatus pradėjo Jugoslavijos Tėvynės armija (četnikai) vadovaujami Michailovičiaus. Pilietiniame kare serbai žudė kroatus, šie serbus, ir tie ir kiti komunistus. Vokiečiai ir italai tuo metu jautėsi ramiai. Tito priėmė iš pirmo žvilgsnio beprotišką sprendimą: Tito partizanai, ginkluoti tik lengvaisiais ginklais su mažomis šaudmenų atsargomis patraukė į Bosniją, į patį Kroatijos karalystės centrą, į Paveličius. Čia juos, neturėdami kito pasirinkimo, palaikė vietiniai gyventojai, pirmiausia išlike gyvi serbai.

1942 m. Bihačo mieste buvo išrinkta liaudies išsivaduojamojo judėjimo večė (būsimos Jugoslavijos vyriausybės pagrindas). Tuo metu sajungininkai, įskaitant net ir Staliną, palaikė tik Michailovičių, o Tito nerėmė niekas. Vokiečiai savo pagrindiniu priešu laikė Tito, kaip išsireiškė Himleris „jis mūsų priešas, bet norėčiau kad Vokietijoje būtų dešimtis tokiu Titų-lyderių, turinčių geležinę savitvardą ir ryžtą“. 1943 m. Tito suteiktas maršalo laipsnis. Juo pradėjo pasitikėti ne tik draugai bet ir sąjungininkai. Čerčilis jau 1943 m pasiuntė pas Tito savo karinę misiją, Stalinas taip pat nusisuko nuo Michailovičiaus ir pradėjo teikti paramą Tito. Jugoslavijos Nacionalinio išsivadavimo armija buvo pripažinta sąjungininkų kaip pagrindinė jėga kovoje prieš vokiečius šalyje. Vokiečiai už Tito galvą buvo pasiūlę didelį užmokestį. Jugoslavijos Nacionalinio išsivadavimo armijai pradėjo teikti karinę paramą.

Karo metų Tito labai laikėsi konspiracijos, ir tik nedaugelis artimiausių draugų pažinojo jį iš veido. Todėl apie jo išvaizdą kildavo įvairių legendų, buvo prieita net iki tokio absurdo kad jis ne vyras, o moteris.

Jugoslavijoje tuo tarpu tęsėsi pilietinis karas. Četnikų jėgos seko, ir jie kovoje prieš komunistus buvo priversti naudotis ir vokiečių pagalba, tai dar labiau pakirto jų autoritetą, Tito partizanų daugėjo. Karo pradžioje (1941 m. gruodis) partizanų būriuose jau buvo apie 80000 karių, partizanų pajėgos pradėjo formuotis į proletarines brigadas. Partizanų karių skaičius tik didėjo. Nuo 1942 m. lapkričio nacionalinėje išsivadavimo armijoje susiformavo divizijos ir korpusai, o 1944 m. rugsėjo mėnesį Nacionalinėje išsivadavimo armijoje jau buvo apie 400000 karių. Jau 1941 m. Jugoslavijoje atsirado išlaisvinti rajonai, o 1944 m. šie rajonai sudarė apie du trečdalius šalies teritorijos. Partizanai tapo vienintele realia jėga Jugoslavijoje, kovojusia prieš vokiečius.

Vokiečiai, susitarę su italais ir kroatais, jau 1943 m. sausio 20 d. pradėjo stambią operaciją kodiniu pavadinimų „Vais“ prieš Tito partizanus. Šioje operacijoje dalyvavo keturios vokiečių, keturios italų ir dvi kroatų divizijos, visos šios jėgos veikė nepriklausomai viena nuo kitos. Po to vokiečiai organizavo dar keletą operacijų, norėdami sunaikinti Tito ir jo štabą, tačiau nesėkmingai. 1944 m. vasario mėnesį Stalinas atsiuntė ir savo karinį atstovą padėti Tito, taigi šiuo laikotarpiu Tito jau užsitikrino dviejų sąjungininkių paramą. JAV Tito remti atsisakė ir toliau rėmė karalių. Paskutinė rimta vokiečių operacija prieš Tito buvo organizuota 1944 m. gegužės mėnesį. Šį kartą, skirtingai nei ankstesniais, operacija buvo nukreipta konkrečiai prieš Tito. Bandyme sunaikinti Tito dalyvavo keli šimtai vokiečių desantininkų, trys divizijos ir kroatų pulkas. Tačiau Tito su savo štabu ir anglų bei tarybine misijomis pavyko per perėjas ir kalnus pasprukti iš šio katilo.

1944 m. rugsėjo mėnesį Tito slapta išvyko į Maskvą, kad susitikti su Stalinu. Susitikimas buvo ne ypač draugiškas, kaip manė Tito to priežastis galėjo būti griežtos telegramos, kurias jis siuntė į Maskvą tuo metu, kai Stalinas palaikė Michailovičių, gal būt ir dėl to, kad jo antroji žmona buvo nukankinta NKVD apkaltinus ją bendradarbiavus su gestapu. Tačiau kad ir kokia buvo susitikimo atmosfera, Stalinas sutiko su tuo, kad paėmusi Belgradą Raudonoji armija žygiuos į Vengriją, palikusi partizanams išvyti vokiečius iš Jugoslavijos, taip pat Jugoslavijos išsivadavimo armija parems kairįjį Raudonosios armijos sparną.

Kariniai veiksmai Jugoslavijos teritorijoje baigėsi jau po 1945 m. gegužės 9 dienos, kada vokiečių armijos likučiai bandė prasiveržti į Austriją ir pasiduoti amerikiečiams, tačiau buvo apsupti didžiulės (800000) Jugoslavijos išsivadavimo armijos ir tiesiog sunaikinti.

Pokarinis laikotarpis

Jau 1944 m. su Jugoslavijos ministru pirmininku emigracijoje I. Šubaišičiu buvo sudaryta sutartis sukurti laikinąją jungtinę vyriausybę. Tito šito reikėjo tik tam, kad būtų sureguliuoti santykiai su vakarų partneriais, kurie nenorėjo pripažinti naujosios Jugoslavijos ir norėjo grąžinti monarchiją. Tačiau Šubaišičius buvo priverstas pripažinti naują federacinę santvarką ir naują valdžią. Iki naujo steigiamojo susirinkimo (skupčinos), turėjusio nuspręsti šalies ateitį ir valdymo formą vyriausiąja valdžia šalyje liko 1943 m. sukurta antifašistinė večė. Karaliui buvo draudžiama grižti į šalį. 1945 m. kovo 7 d. pagal Jaltos konferencijos rekomendacijas, Tito sukūrė laikinąją Demokratinės Federacinės Jugoslavijos liaudies vyriausybę, kurią pripažino visos trys antihitlerinės koalicijos šalys, emigrantų atstovams teko tik trys vietos. Tito buvo paskirtas Ministrų tarybos pirmininku, gynybos ministru.

1945 metų lapkričio 11 d. įvyko rinkimai į atkuriamąją skupčiną, kur komunistai laimėjo didžiulę pergalę. Tą pačią dieną susirinkusi atkuriamoji skupčina vienbalsiai priėmė sprendimą apie Jugoslavijos liaudies federacinės respublikos sukūrimą. 1946 metų sausio mėn. buvo priimta konstitucija, pagal kurią visa valdžia priklausė liaudžiai. Ši konstitucija buvo sukurta tarybinės konstitucijos pavyzdžiu. Konstitucija paskelbė Jugoslaviją jungtine valstybe, susidedančia iš šešių liaudies respublikų.

Prasidėjus Tito valdymui bet kokie nacionaliniai ir religiniai prieštaravimai buvo komunistų diktatūros griežtai slopinami. Čia buvo sekama TSRS pavyzdžiu. Bet santykiai su TSRS vis aštrėjo. Santykių paaštrėjimas prasidėjo jau karo metais, kadangi Tito visada buvo labai savarankiškas ir dažniausiai veikdavo neatsižvelgdamas į Stalino norus. Stalinas šito negalėjo pakęsti. Jau 1945 m. TSRS–Jugoslavijos sutarties proga surengtame priėmime, Stalinas aštriai pasisakė Jugoslavijos partizanų ir Tito asmeninio gyvenimo adresu. Tito karo metu turėjo dvi žmonas.

Tuo metu pasaulyje klostėsi įtempta situacija. 1945-1948 m. įvyko Berlyno krizė, prasidėjo pilietinis karas Graikijoje, Tito kariuomenė grasino Italijos, Austrijos ir Graikijos sienoms, Čekoslovakijoje komunistai užgrobė valdžią. Jugoslavijos aviacija numušė du amerikiečių lėktuvus per klaidą įskridusius į jos oro erdvę. Jugoslavijoje buvo įvesta vienpartinė sistema. kurioje parlamentas vaidino tik simbolinį vaidmenį. Pats Tito asmeniškai taip pat pradėjo naudotis savo pergalės vaisiais. Jau karo pabaigoje jis pervažiavo į karaliaus rūmus Belgrado priemiestyje, pasisavino karaliaus ir net kai kurių didikų užmiesčio rezidencijas. Karališkajį traukinį perdarė į dar puošnesnį. Tuo pat metu Jugoslavijoje vyko represijos, buvo susidorojama su visais Tito priešininkais. Buvo nuteistas ir sušaudytas Dražė Michailovičius, tai sukėlė aršią Vakarų kritiką, ypač Čerčilio ir De Golio. Taip pat buvo nuteistas 16 metų katorgos arkivyskupas Stepanicas. Tuo pat metu iš šalies bėgo tūkstančiai antikomunistiškai nusiteikusių žmonių. Bet Tito į tai paprasčiausiai nekreipė dėmesio.

Vakarai Tito laikė tiesioginiu Stalino pasekėju, tokiu pat žiauriu ir besilaikančiu tokios pat veikimo linijos. Todėl niekas net negalvojo, kad situacija 1948 m. kardinaliai pasikeis, kad Tito ir Jugoslavija paliks tarybinį bloką.

Nesutarimai su Stalinu, prasidėję dar karo metu, kritinį tašką pasiekė 1948 m. Visą pasaulį aplėkė pribloškianti žinia, kad Jugoslavija ir jos vadovas Tito buvo pašalinti iš kominterno ir apkaltinti antitarybiškumu. Ir tik 1953-1954 m. santykiai su TSRS pradėjo normalizuotis.

Nutrūkus santykiams su komunistinio bloko šalimis palengva buvo užmegzti santykiai su Vakarų valstybėmis. Nuo 1950 m. prasidėjo glaudesni ryšiai su Vakarais. Pirmiausia buvo užmegzti santykiai su rekonstrukcijos ir vystymo banku. 1951 m. buvo pradėtos derybos su JAV dėl ekonominių santykių.

Tuo pat metu prasidėjo derybos ir dėl ginkluotės gavimo iš JAV. Tito dėl ginkluotės derėjosi slaptai ir tai slėpė. Kontaktus su amerikiečiais Tito laikė labai svarbiais. Dar vienas Tito veiklos bruožų buvo nesijungimas prie karinių blokų. Jugoslavija tarsi buvo tarpiniame punkte tarp karinių blokų. Buvo sudarytos sutartys su Didžiąja Britanija, JAV. Taip pat 1953-1954 m. Balkanų paktas tarp Jugoslavijos, Graikijos ir Turkijos.

Vienas iš netikėtų ir nemalonių Tito karjeros įvykių buvo 1953 m. lapkričio 8 d. anglų ir amerikiečių sprendimas perduoti ginčytiną Triesto miestą italams, Jugoslavijoje dėl to kilo neramumai, buvo užkabinėjami užsieniečiai, daužomos anglų ir amerikiečių bibliotekos, prasidėjo masiniai mitingai. Tačiau jau 1954 m. santykiai su Italija pagerėjo, padidėjo prekybos apimtys, „FIAT“ padedant buvo statoma automobilių gamykla Jugoslavijoje. Santykiuose su Vakarais Tito ieškojo to, kas naudinga Jugoslavijai. Jis paprasčiausiai pasinaudojo Vakarų ekonomine ir karine parama, tuo pat metu išlaikydamas visišką Jugoslavijos savarankiškumą. Čia taip pat išryškėjo jo bruožas nelaikyti pykčio, praradęs Triestą jis greitai santykius su vakarais atgaivino, gaudamas už tai ekonominę pagalbą.

Titas didelį dėmesį skyrė ryšių su buvusiomis kolonijinėmis šalimis Afrikoje, Azijoje ir Pietų Amerikoje užmezgimui. Savo dažnų vizitų į šias šalis dėka 1953-1960 m., sulaukdamas ir atsakomojo ryšio, Tito tapo neformaliu neprisijungusių valstybių organizacijos lyderiu, kurios pirmoji konferencija įvyko Belgrade 1961 m. Ji suvienijo į jokius karinius blokus nesusijungusias valstybes. Tai atvėrė kelią Jugolavijos eksportui, taip pat naudingiems užsakymams statybos ir pramonės srityse, pakilo šalies prestižas. Svarbiausia Tito buvo tai kad jis tapo „trečio pasaulio“ šalių lyderiu, užėmusiu pozicijas tarp Rytų ir Vakarų. Tito bendravo ir su teroristino nuokrypio valstybėmis, tačiau jų nepalaikė.

]]> http://www.frontas.eu/savimone/2012/01/josip-broz-tito/feed/ 0 http://www.frontas.eu/savigyna/2012/01/psichologinis-pasiruosimas/?utm_source=rss&utm_medium=rss&utm_campaign=psichologinis-pasiruosimas http://www.frontas.eu/savigyna/2012/01/psichologinis-pasiruosimas/#comments Thu, 26 Jan 2012 07:05:16 +0000 Redaktorius http://www.frontas.eu/?p=2018 Teko matyti ne vieną nustebusį veidą, kai kalba pasisukdavo link psichologinio pasirengimo kovai. Didžioji dalis lankančių įvairius kovos menų klubus gyvenime nieko apie tai nėra girdėję arba jiems atrodo, kad visas psichologinis pasirengimas – mokytojo ar trenerio kartojami žodžiai: “nebijok”, “protas kovojant turi būti šaltas ir blaivus”, “susikaupk”, “niekada nenuvertink savo priešininko” ir t.t.

O ir toli gražu ne kiekvienas sensėjus gali atsakyti, kai jo paklausiama, kokį psichologinį pasirengimą kovai jis suteikia savo auklėtiniams. Labai dažnai tenka išgirsti tokius žodžius: “Jie mokosi technikos, ruošiami fiziškai, na o psichologinis nusiteikimas kovai atsiras savaime” (gal ir “atsiras” vienam iš šimto) arba kitas populiarus pasakymas: “Jie dar nepasiruošę suprasti tokios informacijos” (?!).

Dabar pasižiūrėkime kas nutinka, kai kovotojas nepasirengęs kovai psichologiškai…

Susidūręs su agresoriais gatvėje, ar bet kurioje kitoje aplinkoje ir neturėdamas deramo psichologinio pasiruošimo, žmogus pamiršta visą techniką bei taktiką kurią dar visai neseniai taip puikiai demonstravo salėje ant tatamio. Taip nutinka, nes jis IŠSIGĄSTA, jį tiesiog užvaldo BAIMĖ… IR VISO TO PASEKOJE JIS PRALAIMI.

Jūs puikiai kovojate ringe, o ar galėsite taip pat gerai tai daryti ant skardžio krašto? Sugebate apsiginti nuo partnerio, ginkluoto mediniu peiliu, o ar apsiginsite tamsiame skersgatvyje nuo ginkluoto užpuoliko, laikančio rankoje tikrą, gerai pagaląstą peilį (kuomet kiekvieną neteisingą savo veiksmą Jūs išgyvensite LABAI skausmingai)? Sparingo metu išguldote tris, keturis ar net penkis Jus atakuojančius partnerius, nes suvokiate, kad Jus puldami jie tikrai neketina Jūsų laužyti, o kaip seksis tai padaryti gatvėje, kai susidursite su keliais “kampuotais berniukais”, kurie nusprendė įvairumo dėlei patampyti Jus veidu per asfaltą?

Stebint karius realiame kare, buvo pastebėta, kad tik 25% iš jų kovoja teisingai, o likę 75% daro vieną klaidą po kitos, nes siaubingai bijo… bijo žūti! Taip nutinka ir gatvėje.

Kaip jau supratote, pagrindinė psichologinio pasirengimo kovai užduotis – nugalėti baimę. Tai nereiškia, kad baimė visiškai išnyksta ir Jūs tampate bebaimiu (taip nutikti gali tik tuomet, kai žmogui atsiranda rimtų problemų su psichika). Psichologinio pasiruošimo metu Jūs išmokstate baimę kontroliuoti, pažaboti ir paversti savo pagalbininke, o ne kliūtimi.

Šis paruošimas – sudėtingiausia ir svarbiausia kovinio parengimo dalis, būtent todėl šiam pasiruošimui ir turi būti skiriama daugiausia dėmesio. Jokia, net ir pati geriausia technika, jau nekalbant apie fizinį pasiruošimą, neišgelbės, jei Jus sukaustys baimė.

Leo Dzin

Paprastai mes skiriame dvi būsenas: nematerialu ir materialu. Mano mintys, emocijos, norai yra nematerialu. Mano namas, mašina, stalas, mėsa parduotuvėje yra materialu. Viena priežasčių kodėl žmonės neuždirba daugiau yra ta, jog jų mintys ir (pasi)tikėjimas, kad galima tai padaryti yra tiesiog per silpnas. Jie nesupranta, jog nuo minčių ir (pasi)tikėjimo stiprumo priklauso sėkmė materialiame pasaulyje. Nematerialus pasaulis taip pat kaip ir materialus gali būti skirtingo stiprumo. Pavyzdžiui, vinis yra daug tvirtesnis negu kiaušinis. Abu yra materija, tačiau tvirtumas skiriasi. Mintys irgi gali būti skirtingo tvirtumo, vieno žmogaus pasitikėjimas savimi gali būti geležinis, o kitas gali nuo menkiausio bakstelėjimo sudužti kaip kiaušinis. Minčių stiprumas gali nuolat keistis, o kuomet šios sustiprėja iki reikiamos ribos, jos labai lengvai pradeda virsti veiksmais ir rezultatais.

Pavyzdys apie tai kaip keičiasi noro stiprumas. Norite įsigyti batus, iš pradžių noras silpnas – 2 balai. Vėliau, kuomet pamatote patinkantį modelį, noras sustiprėja – 3 balai. O kuomet pamatote nuolaidą nusižiūrėtiems batams – noras jau 4 balai, noras jau pakankamai didelis, jog padarytumėte veiksmą ir nusipirktumėte batus. Pinigai iškeliavo, batai atkeliavo. Įvyko realūs pokyčiai materijoje, vien dėl to, jog noras ir su juo susijusios mintys tapo stiprios. Jei norite, kad kitų žmonių pinigai atkeliautų jums, tikėjimas savimi ir tuo ką darote turi turėti kuo daugiau balų. Noras gali būti silpnas ir nešiojamas galvoje daugybę metų, o gali būti toks stiprus, jog jį įgyvendiname iškart. Savo planais galime tikėti truputi ir nešiotis juos metų metus, o galime jais tikėti taip stipriai ir ryškiai, jog viską metę einame ir juos įgyvendiname.

Dažnai (pasi)tikėjimas yra paremtas išorinėmis aplinkybėmis. Pamatėme kažkokią nišą verslui, pamatėme, jog yra didelė paklausa, pasiūlėme rinkai produktą, kuris buvo labai gerai priimtas. Kiekvienas šių faktorių stiprina mūsų tikėjimą ir skatina veikti. Tačiau vienam žmogui šie faktoriai gali sukelti didžiulę motyvaciją ir stiprinti mintis, kitas gali likti visiškai abejingas, jo mintys taip ir liko silpnos. Jis ras šimtus pasiteisinimų, kodėl planas nesuveiks.

Daug knygų parašyta apie tai, kaip svarbu keisti savo mintis. Tačiau minties pakeisti neužtenka, kad gyvenime prasidėtų pokyčiai. Mintys turi būti tiek aiškios ir stiprios, jog prasidėtų nuolatinis sprendimų darymas. Kuomet mintys susiprėja, išnyksta abejonės, prasideda sprendimai, rezultatai, tada pradeda atsirasti ir pinigai. O su pinigais iš šios tarpnės būsenos jau lengvai pereiname galutinai į materialumo fazę, galite pirkti daiktus, kuriuos norite, keliauti ten kur norite, veikti ką norite ir t.t.

Taigi yra specifinė tarpinė būsena, kurioje nematerialios mintys pradeda virsti materija: rezultatais ir pinigais. Kaip kokioje cheminėje reakcijoje reikia pasiekti tam tikrą temperatūrą, kad medžiagos sureaguotų, taip mūsų galvoje mintys turi tiek sustiprėti, kad mes kaip raketos eitume ir pradėtume daryti tai, ką reikia daryti.

Minties stiprumą galite subjektyviai įvertinti 5 balų sistemoje.

1 balas. Turiu kažkokią mintį, bet nelabai ja tikiu, nesigilinu, net nežinau ar ji teisinga. Tokį žmogų išgirsime sakant – „duokite darbą su geru atlyginimu ir nekvaršinkite man galvos su visokiomis filosofijomis“.

2 balai. Turiu minčių, žinau, kad jos teisingos, gal taip ir reikėtų gyventi ir daryti, bet vistiek turiu kažkokių abejonių. Kartais susimąstau, jog kažką gal reiktų keisti, gal reiktų kažką bandyti daugiau daryti, bet nelabai aišku kaip ką daryti. Neturiu tam didelės energijos ir noro. Žinoma, dėl savo neveiklumo yra ir didelis noras kažkam suversti kaltę.

3 balai. Turiu minčių, žinau, kad jos teisingos, daug minčių savyje jau pakeičiau, kaltų neieškau, žinau, jog pats esu už viską atsakingas. Žinau, ką ir kaip daryti, stengiuosi taip gyventi. Turiu noro, abejonių kaip ir nėra, bet vis nesigauna, vis grįžtu prie senųjų įpročių, rezultatai labai vidutiniai. Daug į save investuoju, daug skaitau ir domiuosi, turiu didžiulį žinių bagažą, bet finansinė sėkmė vis neaplanko.

4 balai. Turiu aiškų žinojimą ką ir kaip daryti, darau, gaunu rezultatus, kaupiu patirtį. Gaunasi pamažu vis geriau ir geriau. Kartais suprantu daugiau, kartais mažiau, tiesiog dirbu, bandau ir viskas gyvenime yra gerai. Įgyvendinu daug savo idėjų.

5 balai. Absoliučiai tikiu, tuo ką darau ir tuo ką žinau, mano (pasi)tikėjimas toks stiprus, jog lengvai savo idėjomis apkrėčiu kitus. Turiu didelę motyvaciją ir energiją savo sukurtiems planams įgyvendinti. Viskas gaunasi natūraliai ir savaime. Galiu padaryti tokius darbus, kurie kitiems atrodo absoliučiai neįmanomi.

Kuomet iš 3 balų pereiname į 4 balus jau prasideda veiksmai ir rezultatai. Svarbiausiomis savybėmis tampa atkaklumas, valia, užsispyrimas, noras nugalėti, (pasi)tikėjimas savimi. Veiksmus juk galima daryti ir be visų šių savybių, bet tada gausite vidutinius rezultatus, trūks motyvacijos. Juk su 1,2,3 balų stiprumo mintimis žmonės irgi kažką dirbą ir veikia, tačiau prie geresnių nei vidutinių rezultatų tai nepriveda. Sunkiausia gyventi žmonėms su 3 balų stiprumo mintimis, nes jų mąstymas yra teisingas, jie žino, kaip viskas turėtų būti, bet tam tikri vidiniai blokai, kažkaip vis neleidžia pradėti daryti reikiamų sprendimų. Jie jaučia, jog yra kažkur visai šalia, bet vis negauna tų rezultatų, kurių norėtų.

Keletas pavyzdžių. Geriau žvirblis rankoje, nei briedis girioje. Tuo liaudis nori pasakyti, jog geriau truputis absoliučiai užtikrinto tikėjimo, nei daug silpno tikėjimo ir nežinios. Visi žino, jog geriau uždirbti mažiau, bet užtikrintai, negu daugiau, bet neaišku kada, kur ir kaip. Daugelis žmonių yra tiesiog nepajėgūs ištverti nežinomybės, todėl gyvenime nerizikuoja ir geriau renkasi tai kas aišku ir patikrinta. Patekus į nežinomybę, jų minčių stiprumas krenta iki 1-2 balų ir jie kaip šiaudo griebiasi net pačio menkiausio užtikrintumo. Finansų magistrai važiuoja vasarą į Angliją braškių skaičiuoti, kad tik būtų užtikrintumas arba kaip sakoma, „svarbu užsikabinti“. „Užsikabinti gyvenime“ neužtenka, nes labai tikėtina, jog po to ir liksite taip „kabėti“ ilgam laikui. Jei mintys ir tikėjimas yra silpni, jie ir liks silpni. Retas, kuris „pakabėjęs“ sustiprėja ir eina daryti tai, ką iš tiesų nori. Žinių kiekis dar nereiškia minčių stiprumo. Galite būti tūkstantį knygų perskaitęs, tačiau tai nereiškia, jog turite vidinės jėgos ir mintys yra tiek stiprios, jog virstų norimais rezultatais.

Jei pasiūlo darbą su aiškiu atlygiu, turime 5 balų užtikrintumą. Mintys drąsios ir mes nedvejodami imamės darbo. Kai imamės patys kažką daryti savarankiškai, daug priklauso nuo mūsų sąmonės stiprumo. Jei esate garantuotas, jog idėja pavyks, turite klientų, kasdien dirbate ir reikalai juda į priekį – sąmonės stiprumas ir (pasi)tikėjimas aukštesni. Jei pradedate kažkokią naują veiklą, nesate tiek užtikrintas, (pasi)tikėjimas mažesnis. Jei greitų rezultatų nėra, kankina abejonės ar verta toliau investuoti savo laiką ir energiją. Pradedate galvoti gal užsiimti kažkuo kitu. Jei kurį laiką nesiseka jūsų mintys gali kristi iki 2 balų ir jūs dar labiau pradedate abejoti tuo ką darote. Jei mintys ir toliau silpnės, galiausiai mesite tai ką darėte.

Pardavimų rezultatai taip pat priklauso nuo minčių stiprumo. Tarkime, esate atsakingas už įmonės eksportą. Jei mintys silpnos, niekuomet nepasieksite gerų rezultatų. Silpnos mintys reiškia, jog nepilnai (pasi)tikite tuo ką parduodate, savo gebėjimais, nejaukiai jaučiatės bendraudamas, nemokate minčių sukaupti darbui, jos nuolat išsiblaško. Stiprios mintys reiškia, jog taip (pasi)tikite savo planais, kad kasdien darote sprendimus, jūsų užtikrintumas persiduoda kolegoms. Prisiminkime, jog mintys turi būti tiek stiprios, kad generuotų sprendimus. Jei nesate šioje fazėje, turite pašalinti visas priežastis trukdančias ją pasiekti.

Atsikratykite visų abejonių, kurios silpnina (pasi)tikėjimą. Mintys turi būti geležinės, 5 balų stiprumo. Liaudis sako, jog reikia labai labai norėti ir tada turėsi. Tačiau vienos geležinės minties neužtenka. Kas iš to, jog turėsite vieną mintį iš geležies, o likusias 99 iš kefyro. Užtenka keletos silpnų minčių, kurias žmogus nešiojasi ir tai gali jam blokuoti daugybę dalykų. Pinigai visuomet pradeda atsirasti toje tarpinėje būsenoje tarp materijos ir nematerijos, pasistengkite, kad jūsų mintys ją pasiektų ir joje pasiliktų nesvarbu kaip klostosi išorinės aplinkybės. Atidžiai sekite savo silpnąsias mintis, stiprinkite jas. Pinigai keliauja ten, kur stiprios mintys ir pasitikėjimas.

Aivaras Pranarauskas

]]> http://www.frontas.eu/saviugda/2012/01/stiprios-mintys-virsta-pinigais/feed/ 0 http://www.frontas.eu/savimone/2012/01/tadas-blinda-%e2%80%93-%e2%80%9esvieto-lygintojas%e2%80%9c/?utm_source=rss&utm_medium=rss&utm_campaign=tadas-blinda-%25e2%2580%2593-%25e2%2580%259esvieto-lygintojas%25e2%2580%259c http://www.frontas.eu/savimone/2012/01/tadas-blinda-%e2%80%93-%e2%80%9esvieto-lygintojas%e2%80%9c/#comments Tue, 24 Jan 2012 08:00:49 +0000 Redaktorius http://www.frontas.eu/?p=805 Tadas Blinda (1846 m. – 1877 m. balandžio 22 d.) – vienas žymiausių Lietuvos maištininkų, kovotojų su neteisybe, ponais, dvarininkais, baudžiava. Dėl savo darbų pramintas „Svieto lygintoju“.Apie šią asmenybę mes daugiausiai žinome iš legendų, sklandžiusių Žemaitijos krašte. 1900 metus rašytoja Lazdynų Pelėda pradėjo rinkti žemaičių legendas apie Blinda ir rašyti kūrinį „Sulygintojas svieto“, tačiau greičiausiai pabūgusi valdžios reakcijos šio savo darbo neišleido, jos medžiaga remdamasis Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis 1907 m. parašė dramą „Blinda, svieto lygintojas“. Rimčiausi T. Blindos biografijos tyrimai buvo atlikti 1973 metais, Vilniaus Universiteto kraštotyrininkų. Tada bandyti objektyviai nustatyti jo biografinį portretą.Tadas gimė Luokės parapijos Kinčiulių kaime, pasiturinčio valstiečio Tadeušo Blindos šeimoje. Jo tėvas buvo ūkininkas, turėjo du sūnus, vyresnįjį Juozapą ir jaunesnįjį Tadą. Ilgą laiką Blindą erzino socialinė nelygybė ir atskirtis tarp ponų ir valstiečių. Pirmąsyk jis dalyvavo aktyviame pasipriešinime 1863 metų sukilime. Ūkiu daugiausiai rūpinosi jo motina, o brolis, įstojęs į kunigų seminariją, netrukus buvo ištremtas į Sibirą. Legendos byloja, jog kertinis taškas, po kurio Blinda įsitraukė į kovą su buržuazija, buvo jo tėvo mirtis (~1865 m.). Jo tėvo pagrindinė mirties priežastis buvo sunkus ir alinantis darbas Pono laukuose, tuo tarpu Tadas negalėjo dalyvauti visose laidotuvėse, nes dirbo pas tą patį poną. Tadas sukilo, ir už tai buvo nuplaktas. Po to jis padegė pono dvarą ir su bendražygiais pabėgo į mišką, kur slapstėsi ir rinko savo komandą.

Jo grupuotė veikė Telšių, Šiaulių, Raseinių apskrityse. Skirtingais duomenimis nurodoma, jog Blindos „šaikoje“ galėjo būti nuo 100 iki 300 žmonių. Daugiausia tai buvo jaunuoliai, nesinorintys taikstytis su ponų priespauda bei savivale. Grupuotė plėšė bei degino dvarus, vogė turtingųjų arklius, teikė pagalbą vargstantiems, dalijosi prisiplėštais pinigais su skurstančiais. Vieni jų gaują laikė „razbaininkais“ (plėšikais), kiti – „svieto lygintojais“, kovotojais už teisybę.

Išliko ir pasakojimai apie tai, kaip Blinda konfliktavo su kunigais. Šie buvo padarę skriaudos jo motinai bei Blindų šeimai, todėl buvo Tado nemėgiami. 1973-ųjų filme jis parodomas kaip gana religingas žmogus, ir nesmerkiamas bažnyčios, bet žinomi ir kitokie pasakojimai.

Viena žymiausių legendų apie Tadą – tai, kaip jis atvažiavo su savo žmonėmis į ponų susitikimą, ir privertė jį baudusį poną atvanoti bizūnu savo draugus, taip, kaip tas ponas buvo liepęs valstiečiams plakti Blindą.

Blinda mirė 1877 metais, Liuokėje. Jo pamėgtoje karčemoje buvo kompanija vyrų, norėjusių susidoroti su juo. Jie tyčia stengėsi sukelti konfliktą, atsisakė mokėti už gėrimus, neva žydų tautybės karčemos savininkė juos apgavo. Tada savininkė kreipėsi į Blindą pagalbos. Blindai priėjus pasikalbėti, vienas iš vyrų kirto geležiniais arklių pančiais jam per nugarą. Jie išsitempė Tadą į kiemą, kur ir nužudė. Bet jo vardas išliko žemaičių legendose amžinai.

Ir štai maždaug prieš penkiolika metų pagaliau atsirado galimybė praktiškai susipažinti su tai chi. Tada pirmiausiai buvau sužavėtas jo grožiu, judesių gracija. Tačiau iš to, ką teko skaityti, jutau, kad tai yra lėtas grakštus šokis ar sveikatos stiprinimo būdas. Čia slypėjo kažkas daugiau. Norėjau suvokti gilesnę tai chi prasmę. Kartoti man mokytojo parodytą judesių kompleksą nebuvo sunku, netgi malonu – mane „pagavo“ ir gana sudėtingai koordinuotų judesių įsisavinimo džiaugsmas, ir atliekant pratimus atsirandanti minkštos, bet gilios koncentracijos būsena.

Po kelių praktikos metų man pasisekė sutikti bendraminčių, entuziastų, pasinėrusių į tai chi sroves ir vingius. Bendradarbiaujant, kartu ieškant ir besimokant aiškėjo, kad tai chi iš tikro ne vien estetika ir sveikatingumo mankšta. Tai unikalus kovos, savigynos menas, grindžiamas ne tiek mechanine raumenų jėga, kiek žmogaus vidinės galios, psichinių rezervų panaudojimu. Tai yra ir dvasinio tobulėjimo kelias. O už visa to slypi gili senovinė kinų filosofija ir kosmogonija. Visi šie aspektai harmoningai susiję, persipynę sudarydami nedalomą visumą – tai chi.

Nors esu psichologas, bet primą kartą susidūręs su tai chi net nepagalvojau apie tai, ką bendro gali turėti ši sistema su mano profesija. Vėliau pradėjau matyti tai chi kaip realų praktinės psichologijos įrankį.

TAI CHI KELIAS

Tai Chi Chuan (Taiči čuan) (kinų kalba – „aukščiausios ribos kovos menas“) pradėjo formuotis Kinijoje prieš kelis šimtmečius. Trumpumo dėlei jis dažnai vadinamas tiesiog tai chi. Nors jo pirminė paskirtis buvo kovinė, filosofinį pagrindą kūrė ne karžygiai, kurių pagrindinis tikslas buvo kuo efektyviau įveikti priešą, o mąstytojai daoistai, ieškoję būdų kaip pasiekti ilgaamžiškumą ir pažinti gyvenimo esmę. Legendiniu šio meno pradininku laikomas daoistas vienuolis atsiskyrėlis Čžan Sanfenas. Jo sukurta sistema priskiriama vidinėms ušu mokykloms.

Būdamas labai efektyvus kaip kovos menas (tai nepaprastai aktualu anais laikais), tai chi rėmėsi daoizmo ir čanbudizmo dvasiniais pasiekimais ir psichikos valdymo metodais – filosofinėmis idėjomis, etikos ir sveikos gyvensenos principais, meditacijos ir kvėpavimo praktikomis. Vadovaujamasi dvasia, vidine galia, o ne grubia fizine jėga.

Tai chi lyginamas su vandeniu: atpalaiduoti, takūs, lėti judesiai – kaip vandens „minkštumas“, ir koncentruotas, tikslingas, galingas veikimas – kaip nenugalimas vandens srautas. Tokiu būdu, tai chi harmoningai suderina minkštumą ir kietumą, atpalaidavimą ir aktyvumą, kuriuos kinų filosofinė tradicija sieja su dviem pasaulio pradais yin ir yang. Todėl tai chi dažnai vaizdingai apibūdina kaip „plieną, įvyniotą į vatą“.

Praėjus keliems šimtmečiams – atsiradus naujiems galingiems ginklams, naujoms kariavimo strategijoms – ėmė blėsti tradicinių kovos menų svarba kaip būdo pergalei pasiekti mūšyje. Pasidarė lengviau apsiginkluoti šautuvu, negu ilgus metus tobulinti savo judesius ir dvasią. Tuomet ypatingą dėmesį patraukė tai chi estetiniai, gydomieji, psichologiniai ir dvasiniai aspektai. Šių savybių dėka tai chi populiarumas peržengė Kinijos sienas ir pradėjo užkariauti Vakarus.

Leonardas Stuoka

Click here to view the embedded video.

Renaldas Gudauskas

Erikas gimė Motaharyje, britų Indijoje, neturtingoje šeimoje (Erikas savo šeimą apibūdino kaip „šiek tiek žemiau vidutinės klasės lygio“). Jo tėvas buvo valstybės tarnautojas, Orvelas turėjo dvi seses.

Kai buvo vienerių, motina išvežė jį į Angliją. Jau tada, pasak motinos dienoraščio, sūnus turėjo daugybę meniškų polinkių. į Šešerių jis pradėjo mokslus anglikonų mokykloje, po dvejų metų pervestas į Šv. Kipro mokyklą. Kadangi jo šeima nepajėgė sumokėti mokyklos mokesčių, bet buvo pastebėtas Eriko talentas, tai mokestis už mokyklos lankymą jam buvo sumažintas perpus. Šioje mokykloje Orvelas susipažino su Kirilu Koneliu, tapusiu kitu žymiu britų rašytoju. Vėliau pastarasis jo pažįstamas savo žurnaluose publikuos ne vieną Orvelo straipsnį.

Besimokydamas mokykloje, Erikas parašė du svarbius eilėraščius, iš kurių vienas užėmė antrąją vietą Oksfordo literatūros konkurse (pirmąją užėmė Konelio eilėraštis). Baigęs mokyklą, mokėsi Velingtono bei Itono koledžuose, kur gavo nemažai patarimų iš savo mokytojo A. S. F. Gow. Jo tėvai neturėjo pakankamai pinigų, kad jis galėtų studijuoti universitete.

Erikas svajojo apie rytų kultūrą, buvo skaitęs nemažai knygų apie ją, ir todėl baigęs mokymąsi labai norėjo įsidarbinti imperiniu Indijos policininku. 1922 m. jis išlaikė atitinkamus egzaminus ir buvo priimtas dirbti į Birmą, dabartinį Mianmarą. Metai, praleisti policijoje, jam suteikė neišdildomos patirties: jis susidūrė su griežta disciplina, milžiniška atsakomybe, teisingo problemomis bei nusikalstamumu. Už gerą tarnybą, jis greitai buvo paaukštintas. Vėliau parašytose novelėse, tokiose kaip „Karimas“ (1931 m.), „Birmos dienos“ (1934 m.) ir „Dramblių šaudymas“ (1936 m.), jis rėmėsi patirtimi, gauta Indijoje.

1927 metais Orvelas atsistatydino iš policininko pareigų ir nutarė siekti rašytojo karjeros. Jis grįžo į Angliją, atnaujino ryšius su draugais ir susitiko su senuoju savo mokytoju. Sekdamas Džeko Londono pavyzdžiu, jis nutarė semtis įkvėpimo savo darbams lankydamas pačius vargingiausius Londono užkampius. Jis tyrinėjo skurdą ir socialinę nelygybę.

1928 metais jis išvyko į Paryžių. Čia gyveno, sėmėsi įkvėpimo, rašė kūrinius, knygas bei straipsnius įvairiems Prancūzijos laikraščiams. 1929 metais jis sunkiai susirgo ir buvo apvogtas, netekęs santaupų, įsidarbino indų plovėju viename iš prabangių viešbučių. Tais pačiais metais, jis nusiuntė savo esė „Spyglys“ kopiją Londono laikraščiui „New Adelphi“, ir tai tapo pirmuoju jo publikuotu esė.

1930-ųjų pradžioje jis grįžo į Londoną. Čia įsidarbino mokytoju, toliau tęsė rašymą. Iš įspūdžių gautų Londone bei Paryžiuje, jis parašė savo pirmąją knygą, „Dienos Paryžiuje ir Londone“. 1934 jis nutraukė mokytojo darbą, įsidarbino pusė etato darbe knygyne. Pusė dienos jis dirbo, kitą pusę – bendravo ir rašė. Jis susipažino su Esperanto judėjimo dalyviais, Nepriklausomos Darbo Partijos nariais. 1935 m. jis susipažino su Eileen O’Shaughnessy, su kuria susituokė 1936 metais.

Tais pačiais metais Ispanijoje prasidėjo politinė krizė. Prasidėjo Francisko Franko falangistų fašistinis sukilimas. Erikas įtemptai sekė visus šiuos įvykius. Orvelas nutarė vykti į Ispaniją, kovoti socialistų pusėje.

Gruodžio 23 dieną jis atvyko į Barseloną. Kai Džonas Makkeinas paklausė jo, ko jis atvyko, Erikas atsakė: „atvykau kovoti su fašizmu“. Jis užmezgė ryšius su Ispanijos Marksistų-Darbininkų Sąjūdžiu, Katalonijos Anarchosindikalistų Konfederacija ir Ispanijos Komunistų Partija, kurios dalis buvo socialistų judėjimas, kuris buvo valdžioje iki Francisko Franko sukilimo. IKP gavo plačią paramą iš TSRS.

Po apmokymų Lenino vardo barakuose, jis buvo išsiųstas į gana ramų Aragono frontą. Dėl žinių, įgautų policijoje, jis greitai tapo kapralu. Įvairiuose vietovėse, jam kelissyk teko stoti į kovą, tačiau, nebuvo nepaliaujamų kauntynių.

1937 metais laikinai grįžęs į Angliją jis išleido knygą „Kelias į Vygan Pyrą“, kurioje nagrinėjo darbininkų klasės padėtį Šiaurės Anglijoje. Šią knygą išleido Anglijos „Kairiųjų knygų klubas“. Tai buvo pirmasis toks politizuotas Orvelo darbas, nagrinėjantis sociologiją ir visuomenės problemas.

Grįžęs į Ispaniją jis užsirašė į Internacionalo Brigadą, vieną iš Komunistinio Internacionalų įkurtų karinių pasipriešinimo organizacijų, ir pateko į mūšių sūkurį prie Madrido. Tačiau kai per Barselonos dienas (kai tarpusavyje susikovė stalinistai, trockistai ir anarchistai) palaikė ne stalinistų, o anarchosindikalistų ir trockistų gretas, komunistinės spaudos buvo apkaltintas kaip fašistų kolaborantas. Tai jam buvo milžiniškas smūgis, ir nusivylęs Orvelas grįžo į Aragono frontą. Jis atsisakė prisidėti prie Internacionalo Brigadų.

Liepos mėnesį, pergyvenęs kelis rimtus sužalojimus ir kare parodęs savo herojišką pusę, Orvelas buvo priverstas bėgti iš Ispanijos, kadangi Internacionalas pradėjo aktyviai persekioti trockistus bei anarchistus (ir tuos, kuriuos tokiais laikė). Gavęs padirbtus pasus, su bendražygiais pabėgo į Angliją, kur 1938 metais parašė knygą „Pagarbos duoklė Katalonijai“.

Anglijoje jam sekėsi sunkiai. Atakuojamas Kominterno organizacijų leidinių, jis buvo kaltinamas fašizmu, Franko palaikymu. Jį patį tai stebino, tačiau net sklindant tokiems kaltinimams jo straipsnius drįso spausdinti pagrindiniai britų dienraščiai (išskyrus jo nuomonę apie Ispanijos karą). Kovo mėnesį jo sveikatos būklė tapo kritine, jis išvyko gydytis į sanatoriją. Erikui diagnozuota tuberkuliozė. Rugsėjį slapta su savo draugu, rašytoju, L. H. Mejeriu, jis išvyko gydytis į vilą Prancūzų Maroke, kur parašė dar keletą esė bei knygų.

1939 metais mirė Orvelo tėvas, ir jis grįžo į Londoną. Čia, kartu su žmona, pradėjo darbą cenzūros departamente. 1940 metais buvo pripažintas netinkamu karinei tarnybai, tačiau norėdamas prisidėti kovoje, stojo į Namų sargų būrius. Kartu su socialistu Tomu Vintringemu jis tikėjosi reformuoti šią organizaciją į Liaudies Partizanų būrius.

1941 metais jis pradėjo rašyti amerikiečių žurnalui „Partizano apžvalga“, kuriame rašė apie Stalino-Hitlerio nepuolimo sutartį ir jos negarbingumą. Erikas dalyvavo keliose BBC laidose. Vėliau jis pradėjo dirbti BBC pilnu etatu, jis rūpinosi kultūros laidų transliacija į Indiją. Svarbu tai, jog jo transliacijose palaipsniui ėmė dominuoti kairiųjų idėjos.

1942 metais jis pradėjo rašyti kairiajam leiboristų žurnalui „Tribūna“. 1943 metais jis atsistatydino iš BBC ir pradėjo rašyti vieną svarbiausių savo darbų, „Gyvulių ūkį“. Tais metais Orvelas tapo „Tribūnos“ literatūros skyriaus redaktoriumi. Kai „Gyvulių ūkis“ buvo baigtas, iškilo nemažai bėdų su jo publikavimu, nes tuo metu tai buvo laikoma aštriu puolimu prieš Tarybų Sąjungą – antihitlerinės koalicijos vedlę.

1945 metais jis sustabdė darbą ir išvyko į neseniai išvaduotą Prancūziją. Tuo metu Anglijoje mirė jo žmona. Grįžęs jis tęsė žurnalisto karjerą, rašė įvairiems Britanijos ir JAV laikraščiams, parašė šimtus straipsnių ir pradėjo rašyti knygą „Tūkstantis devyni šimtai aštuoniasdešimt ketvirtieji“.

1946 metais jis susituokė su savo antrąja žmona. Praėjus metams, jo sveikata vėl kritiškai pablogėjo, tačiau naujoji leiboristų vyriausybė jį ėmė šantažuoti nesuteiksianti gydymo, jei Orvelas neišduos, kurie rašytojai yra netinkami dirbti Informacijos tyrimų departamente. Šantažuojamas Erikas galų gale palūžo ir pateikė rašytojų-komunistų sąrašą, į viešumą iškilusį tik 2003 metais. Už tai jam buvo suteiktas gydymas bei išleista jo paskutinioji knyga, „Tūkstantis devyni šimtai aštuoniasdešimt ketvirtieji“. Išleista knyga buvo negailestingai užpulta kritikų. 1950 metais, Erikas Blairas mirė Londono universitetinėje ligoninėje nuo tuberkuliozės.

Šiandieną mėgstama iškreipti jo biografiją, neva Orvelas buvo aršus antikomunistas, o jo darbai – grynai antikomunistiniai. Tai yra absoliutus melas. Pats jis iki Ispanijos pilietinio karo save vadino „toristu-anarchistu“ (šaltinis: Adelphi), karo metu teigė pamatęs anarchosindikalistinių komunų sėkmę ir vadino save anarchosindikalistu, arba, dažniau, tiesiog socialistu. Grįžęs iš Katalonijos, kur kovojo kairiųjų pusėje, jis įstojo į marksistinę Nepriklausomą Darbo Partiją. 1947 metais, žurnale „Partizano apžvalga“ jis parašė straipsnį „Pirmyn į vieningą Europą“, kuriame pateikė Europos, kaip socialistinės federacijos, viziją.

]]> http://www.frontas.eu/savimone/2012/01/dzordzas-orvelas/feed/ 0