1926 m. gegužės 8, 9 ir 10 dienomis buvo išrinktas III Lietuvos Respublikos Seimas. Iš 92 Seimo narių Valstiečiai liaudininkai turėjo 22 atovus, socialdemokratai – 15, krikščionys demokratai – 14, Ūkininkų sąjunga – 11, Darbo federacija – 5, tautininkai – 3, Ūkininkų partija – 2 vietas. Dar 9 atstovus turėjo tautinės mažumos. Kairiosios partijos – Valstiečiai liaudininkai, socialdemokratai ir tautinės mažumos – sudarė koaliciją, ir, pagal to meto konstituciją, gavo teisę rinkti Lietuvos prezidentą.

Kairieji prezidentu išsirinko Valstiečių liaudininkų partijos atstovą, buvusį carinės Rusijos disidentą K. Grinį. Nuoseklus kairysis vadovas pirmiausia panaikino šalyje karinę padėtį, garantavo piliečiams pagrindines demokratijos laisves. Pasirašyta nepuolimo ir bendradarbiavimo sutartis su TSRS, kuria Tarybų Sąjunga pripažino Lietuvos teises į lenkų okupuotą Vilnių, legalizuota Lietuvos Komunistų Partija, iš kalėjimų paleisti politiniai kaliniai.

Valstybės administracijoje imtasi taupymo priemonių. Santaupos buvo skiriamos kelių statybai, pramonės, švietimo ir kultūros reikalams. Nutraukta militaristinė politika – sumažinta kariuomenė, sumažintos algos karininkams.

Taip pat prezidentas kartu su vyriausybe bei Seimu pradėjo vykdyti valstybės sekuliarizacijos politiką – kunigams nustotos iš valstybės biudžeto mokėti algos ir pensijos, mokyklose panaikinta tikybos pamoka, pradėtas visiškas Bažnyčios atskyrimas nuo valstybės.

Lietuvoje buvo gilios kairiųjų tradicijos – pirmieji marksistų intelektualų judėjimai čia susikūrė dar XIX amžiuje. 1918 metais Lietuvos komunistai su V. Kapsuku priešakyje buvo įvykdę perversmą, po kurio sukūrė Lietuvos Socialistinę Respubliką (vėliau – Litbelą), gyvavusią iki 1919 metų pabaigos. Ginkluotos kovos dėl valdžios tarp komunistų ir vadinamosios nacionalistinės „Lietuvos tarybos“ vyko iki pat 1922 metų, kai LKP priėmė sprendimą pasitraukti į pogrindį ir pakeisti kovos taktiką.

Taigi, 1926 metais dešinieji ėmė baimintis, jog komunistams gali pavykti šalyje įvesti socializmą. Nutarta imtis ryžtingų veiksmų. Iki tol nepopuliari ir per rinkimus gaudavusi vos apie 3-6 vietas Seime, Smetonos Lietuvos Tautininkų Partija drauge su karininkija nutarė įvykdyti valstybinį perversmą.

1926 metų gruodžio 17 dieną įvyko karinis perversmas, po kurio įsigalėjo fašistinė Smetonos diktatūra (šiandien vadovėliuose įvardijama kaip „autoritarinė“). A. Smetona uždraudė visas partijas, išskyrus Tautininkų, vykdė griežtą nacionalistinę politiką (ėmė pavyzdį iš B. Musolinio), suvaržė demokratines laisves bei išvaikė Seimą. Gruodžio 24 dieną A. Smetona davė įsakymą suimti ir sušaudyti keturis Lietuvos Komunistų Partijos veikėjus – Rapolą Čarną, Kazį Giedrį, Juozą Greifenbergerį ir Karolį Požėlą.

Kazys Giedrys (1890 m. kovo 15 d. Salose, Rokiškio raj. – 1926 m. gruodžio 27 d. Kaune) – revoliucionierius, žurnalistas, aktyviai dalyvavęs tarptautinėje komunistų veikloje.

Kilo iš valstiečių šeimos. Nuo 1908 m. Petrapilyje dirbo fabrike, dalyvavo socialdemokratų veikloje. 1910 m. emigravo, 1911–1917 m. dirbo JAV baldų fabrikuose Bostone, Arlingtone, Filadelfijoje. Dalyvavo Amerikos lietuvių socialistų sąjungos (ALSS) veikloje, bendradarbiavo laikraštyje „Kova“.

1917 m. balandžio mėn. vėl atvyko į Petrapilį ir įstojo į RSDDP(b), dalyvavo revoliuciniuose įvykiuose. Nuo 1918 m. vadovavo RSDDP Petrapilio lietuvių sekcijai. 1919 m. buvo Lietuvos Socialistinės Respublikos atstovas prie Tarybų Rusijos vyriausybės.

Nuo 1919 m. rugsėjo iki 1920 m. balandžio dirbo pogrindyje Vilniuje, buvo suimtas, 1921 m. keičiantis politiniais kaliniais išvyko į Maskvą. 1921–1923 m. – RKP(b) CK lietuvių sekcijos sekretorius, dirbo LKP CK sekretoriate, 1921 m. – LKP delegacijos narys Komunistų Internacionalo III kongrese. 1923 m. spalio mėn. grįžo į Lietuvą ir iki 1924 m. balandžio mėn. dirbo pogrindyje Kaune. Policijai išaiškinus, buvo suimtas, nuteistas 4 metams, bet 1926 m. birželio mėn. Lietuvos socialdemokratų partijos ir Valstiečių liaudininkų vyriausybės amnestuotas. Dirbo Raudonosios pagalbos komitete.

Rapolas Čarnas (1900 m. lapkričio 13 d. – 1926 m. gruodžio 27 d.) – jaunas Lietuvos komunistų partijos aktyvistas, žurnalistas, kilęs iš inteligentijos. Aktyviai dalyvavo revoliucinėje kairiųjų veikloje, 1918-1919 metais vykstant kovoms Lietuvoje stojo į vietinius komunistų savanorių būrius. Rašė straipsnius ir atsišaukimus, kartu su LKP pasitraukė į pogrindį.

Juozas Greifenbergeris (1898 m. balandžio 6 d. Kalvarijoje – 1926 m. gruodžio 27 d. Kaune) – komunistinio judėjimo Lietuvoje ir už jos ribų veikėjas, žurnalistas. Mokėsi gimnazijoje Smolenske. 1918 m dalyvavo RKJS pirmojo suvažiavimo darbe, vadovavo šios organizacijos Vakarų sričiai. Nuo 1920 m. Komunistinio jaunimo internacionalo vykdomojo komiteto narys. 1920 m. pasiųstas nelegaliam darbui į Lietuvą. 1920–1922 m. LKJS sekretorius, laikraščio „Jaunasis komunistas“ redaktorius. LKP 3-jo (1921 m.) ir 4-jo (1924 m.) suvažiavimų delegatas. Nuo 1921 m. LKP CK narys, nuo 1923 m. CK org. biuro narys, 1926 m. LKP CK Politbiuro narys. 1921 m. Kominterno Trečiojo kongreso delegatas.

Karolis Požėla (1896 m. vasario 29 d. Bardiškiuose, Pakruojo raj. – 1926 m. gruodžio 27 d. Kaune) – revoliucionierius, vienas iš Lietuvos komunistų partijos įkūrėjų.

Gimė valstiečių šeimoje. 1906–1915 m. mokėsi Mintaujos gimnazijoje. 1915–1917 m. Tartu universitete studijavo mediciną. 1916 m. tapo Rusijos socialdemokratų darbininkų partijos (bolševikų) nariu.

1918 m. kovo mėn. grįžo į Lietuvą, Diržių ir Bardiškių kaimuose įkūrė komunistų kuopelę, dirbo propagandinį darbą. Dalyvavo LKP(b) pirmajame suvažiavime, buvo išrinktas LKP(b) Šiaulių rajono komiteto nariu. Vienas Raudonosios armijos Žemaičių pulko ir 1919 m. sausio 8 d. sukilimo Šiauliuose organizatorių.

1919 m. galutinai žlugus Litbelui persikėlė į Raseinius, 1920 m. balandžio mėn. į – Kauną, kur įkūrė pogrindinę spaustuvę „Spartakas“, tapo laikraščio „Tiesa“ redaktoriumi. Pasirašinėjo slapyvardžiais Adolfas, M. Petrauskas, K. Šiaulietis ir kt. Nuo 1921 m. tapo LKP(b) CK nariu, nuo 1923 m. pirmininku. Penktojo Kominterno kongreso delegatas. 1921–1926 m. šešis kartus kalintas Lietuvoje, Latvijoje ir Lenkijoje.

Taigi, 1926 gruodžio 27 dieną, Kauno VI forte, įsakymas buvo įvykdytas – keturi komunarai buvo nuteisti mirties bausme – sušaudymu. Tai nebuvo vienintelės aukos – Smetonos valdymo metais vyko represijos prieš opoziciją, iškarto po keturių komunarų sušaudymo buvo suimta ir įkalinta beveik tūkstantis Lietuvos Komunistų Partijos ir Komunistinio Jaunimo Sąjungos narių. Sušaudyti ir socialdemokratų vadai.

Norėdama sumenkinti komunistus, Smetonos propaganda paskelbė, neva trys iš keturių komunarų buvo žydų tautybės.

Tarpukario poetė S. Nėris parašė apie keturis komunarus eilėraštį, pavadintą „Keturiems“.

“Keturiems”

Snieguoti laukai tik, naktis tik bežadė

Girdėjo, kaip keturis sušaudyti vedė

Prie medžio pririšo, duobes jiems iškasę,

Ir tarės užgniauš revoliucijos dvasią.

Išskirstė kareivių prieš keturis būrį.

Kau gausią tik ženklą – iššauti jie turi.

Ir vienas prabilo… prieš mirtį išblyškęs.

Girdėjo naktis jį, draugai ir kariškiai:

“Kareiviai – draugai, – kapitalo vergijoj -

Dėl jūsų mes kovojom… ir mirti nebijom.

Draugai darbininkai…” Bet žodį nukando

Paraudęs majoras… Ir davė komandą.

Kareiviai sustingę lyg siena granito, -

Jų šautuvai patys ant žemės nukrito.

Įnirtęs majoras su budelio veidu

Čia savo naganą ir darbą paleido…

Snieguoti laukai tik ir balzganas rytas

Girdėjo, kaip darbo kovotojai krito… -

Pagrindinis hieroglifas nin (忍) yra sudarytas iš mažesnių hieroglifų: viršutinis – ha (刃) – reiškia “kardo ašmenys”, o apatinis – kokoro (心) – “širdis” arba “dvasia” (dažnai valios prasme). Kartu jie įgauna tokias reikšmes kaip “slaptumas”, “ištvermė”, “atkaklumas”. Jutsu (術) reiškia “menas” arba “technika”, o pō (法) – “žinios” arba “principai”. Nin kalba apie praktinį kelią, kuriame valia tampa stipri, kaip ašmenys  ir nuosekliai įgyvendina dvasios kontrolę kūnui. Šia prasme ninjutsu technika, kaip ir tradiciniai japonų kariniai menai – budō (武道) – yra priemonė tobulėti fiziškai ir dvasiškai. Yra susidaręs populiarus požiūris, kad visa ninjutsu esmė yra slaptumas, ir gebėjimas išlikti nepastebėtam, tačiau šis menas visų pirma naudojamas kad išgyventi ir ištverti visus galimus gyvenimo sunkumus.
Aštuoniolika disciplinų

Ninja jūhakkei (忍者十八計), arba aštuoniolika pagrindinių disciplinų buvo pirmiausiai paminėtos Togakure-ryū rankraščiuose, tačiau vėliau tapo ir visų kitų ninjutsu mokyklų treniruočių pagrindu, nes užtikrino nindzės, kaip kario, treniruočių visapusiškumą. Ninja jūhakkei sudaro:

1. Seishinteki kyōkō (精神的教養) – dvasinis tobulėjimas
2. Taijutsu (体術) – neginkluotos  kovos metodai
3. Kenjutsu (剣術) – kardo valdymo technika
4. Bōjutsu (棒術) – lazdos technika
5. Shurikenjutsu (手裏剣術) – geležčių svaidymas
6. Sōjutsu (鑓術) – ieties, yari (槍) technika
7. Naginatajutsu (薙刀術) – naginata technika
8. Kusarigamajutsu (鎖鎌術) – kusarigama technika
9. Kayakujutsu (火薬術) – sprogmenys ir pirotechnika
10. Hensōjutsu (変装術) – maskavimasis ir apsimetimas (kitu asmeniu)
11. Shinobiiri (忍び入り) – slapto veikimo ir patekimo metodai
12. Bajutsu (馬術) – jojimo menas
13. Suiren (水練) – vandens treniruotės
14. Bōryaku (謀略) – taktika, strategija
15. Chōhō (諜報) – šnipinėjimas, žvalgyba
16. Intonjutsu (隠遁術) – pabėgimas ir slapstymasis
17. Tenmon (天門) – meteorologija
18. Chimon (地門) – geografija

Ninja jūhakkei dažnai buvo studijuojamas kartu su bugei jūhappan – tradiciniais kovos metodais, kuriuos mokydavosi eilinis karys, ir nors kaikurie jų iš esmės sutampa, nindzės jų treniravosi vedini savų principų ir tikslų.

Click here to view the embedded video.

Ypatingai Sun Tzu akcentuoja lyderių savikontrolės būtinybę. Skubėjimas, baimė ir bailumas, pyktis ir neapykanta priimant svarbius valstybei sprendimus, vadovaujant kariuomenei tuo labiau, moderniai organizacijai yra neleistini. Šia prasme galima teigti, kad Sun Tzu ne tik kad nenuneigia bendrųjų žmogiškųjų vertybių dominavimo priimant teisingus strateginius sprendimus kovinėje verslo aplinkoje, bet netgi juos akcentuoja kaip prasminį vertybinį prioritetą . Priešingu atveju iš tiesų tai gali tapti gyvatės nuodais, kurie kažką būtinai nužudo. Ir, beveik visada, anksčiau ar vėliau, tą, kuris jais piktybiškai disponuoja.

Senovės kinų karo meno strategijos nuo pat jų atsiradimo iki dabar lemia sėkmingus armijų, organizacijų, valstybių lyderių sprendimus. Laikoma, kad Sun Tzu yra istorinis asmuo, kurio veiklos pėdsakus nuo 512 m. prieš mūsų erą galima rasti rašytiniuose šaltiniuose. Egzistuoja įvairios nuomonės netgi dėl paties Sun Tzu gyvenimo fakto, nekalbant jau apie jo pagrindinio traktato “Karo menas” autentiškumą. Vis tik didžioji dalis tyrinėtojų laiko, kad tokia istorinė asmenybė tikrai gyveno, ne tik buvo strategas ir galbūt karvedys, bet ir minėto kūrinio autorius. Vėliau artimiausių mokytinių tarpe esminiai dalykai buvo perduodami iš kartos į kartą, laikui bėgant jie buvo nuolat tobulinami, interpretuojami ir vis labiau plito Galų gale ne taip svarbu, kaip atsirado “Karo menas”. Svarbiausia, kad veikalo poveikis ateities kartoms buvo milžiniškas, o jis pats ištvėrė laiko išbandymą.

Kinų, japonų, korėjiečių, kitų Azijos valstybių karo teoretikai ir kariai profesionalai privalėjo studijuoti Sun Tzu strategijas. Daugybė Sun Tzu mokymo principinių nuostatų suvaidino milžinišką vaidmenį legendinėje Japonijos karų istorijoje. Paskutinius du tūkstančius metų jis išliko svarbiausias Azijos karinis traktatas. Ir tik maždaug prieš pora šimtų metų Sun Tzu pagrindinis kūrinys buvo išverstas ir paplito Vakaruose. Jį nuolat studijavo Napoleonas. Yra duomenų, kad su minėto veikalo idėjomis buvo susipažinę ir kai kurie nacių kariuomenės vyriausieji vadai. “Karo menas” iki šiol be perstojo leidžiamas JAV ir Europoje.

Mūsų dienomis Sun Tzu principai ir koncepcijos beveik kasdien užslėptu pavidalu naudojamos analitiniuose pasaulinių dienraščių straipsniuose, nagrinėjančiuose Irako konfliktą, globalinę verslo ir ekonomikos plėtrą ir ypatingai – augančią Kinijos itaką pasauliniams procesams. „Karo meno“ nuostatos dominuoja ne tik didžiųjų Azijos valstybių, bet ir Singapūro, Honkongo popkultūroje. Jo pagrindiniai principai sėkmingai taikomi ne tik karyboje, bet ir valstybių valdyme, versle, sporte, koviniuose bei su verslo konkurencija susijusiuose Holivudo filmuose ar televizijos serialuose (Sopranai, Simpsonai). Pasaulinės lyderės – Microsoft, Sony, Coca-Cola ir kitos sėkmingos korporacijos jas efektyviai naudoja šiuolaikinėje konkurencinėje kovoje.

Renaldas Gudauskas

Tarkime, kad socialinė revoliucija nuvertė kapitalistus, kurių autoritetui šiuo metu yra pajungta turtų gamyba ir jų apyvarta. Tarkime, visiškai laikydamiesi antiautoritaristų požiūrio, kad žemė ir darbo įrankiai pasidarė kolektyvine jais besinaudojančių darbininkų nuosavybe. Ar autoritetas išnyks, ar jis tik pakeis savo pavidalą? Pažiūrėsime.

Imkime pavyzdžiu medvilnės verpyklą. Su medvilne turi būti atliktos mažiausia šešios viena po kitos einančios operacijos, iki ji pavirs siūlais, ir dauguma šių operacijų atliekamos įvairiose patalpose. Toliau, kad mašinos veiktų be pertraukos, reikalingas inžinierius, prižiūrįs garo mašiną, reikalingi mechanikai kasdieniniams pataisymams ir daug kitų darbininkų gaminiams nešioti iš vienos patalpos į kitą ir taip toliau. Visi šie darbininkai — vyrai, moterys ir vaikai — priversti pradėti ir baigti darbą tomis valandomis, kurias nustato garo autoritetas, kuriam nerūpi asmeninė autonomija. Taigi, darbininkai visų pirma tu n susitarti dėl darbo valandų; o kai tik šios valandos nustatytos, jos jau privalomos visiems be išimties. Po to kiekvienoje patalpoje kas minutę kyla atskiri klausimai dėl gamybos būdo, dėl medžiagų paskirstymo ir t. t., kuriuos reikia tuoj išspręsti, kad staiga nesustotų visa gamyba. Ir kaip šie klausimai bebūtų sprendžiami, ar vieno išrinkto asmens, vadovaujančio kiekvienai darbo šakai, ar, jeigu tai galima, balsų daugumos, — atskirų asmenų valia visados turi paklusti, o tai reiškia, kad klausimai sprendžiami autoritariškai. Automatinis didelio fabriko mechanizmas pasirodo kur kas despotiškesnis, negu smulkieji kapitalistai, kuriems dirba darbininkai. Bent tiek, kiek tai liečia darbo valandas, ant šių fabrikų vartų galima parašyti: Lasciate ogti autonomia voi che entrate (Palikite bet kurią autonomiją, jūs, kurie čia įeinate). Jei žmogus mokslu ir kūrybiniu genijumi pajungė sau gamtos jėgas, tai jos jam keršija, pajungdamos jį patį, kiek jis jomis naudojasi, tikram despotizmui, nepriklausomai nuo bet kurios socialinės organizacijos. Norėti panaikinti autoritetą stambiojoje pramonėje reiškia norėti panaikinti pačią pramonę — panaikinti verpiamąją garo mašiną, kad grįžtume prie ratelio.

Imkime antrą pavyzdį — geležinkelį. Cia taip pat neabejotinai reikalingas begalinės žmonių daugybės bendradarbiavimas; šis bendradarbiavimas turi vykti tiksliai nustatytomis valandomis kad išvengtume nelaimingų atsitikimų. Ir čia pirmoji darbo sąlyga yra viešpataujanti valia, kuri sprendžia kiekvieną priklausomą klausimą, — vis tiek ar ši valia yra atstovaujama vieno rinktinio asmens, ar ištiso komiteto, kuriam pavesta vykdyti suinteresuotųjų asmenų daugumos nutarimus. Ir vienu ir antru atveju turime aiškiai pasireiškusį autoritetą. Maža to: kas būtų su pirmuoju paleistu traukiniu, jeigu būtų panaikintas geležinkelio tarnautojų autoritetas ponų keleivių atžvilgiu?

Bet labiausiai akivaizdus yra autoriteto — ir, be to, valdingiausio autoriteto — būtinumas laive atviroje jūroje. Ten pavojaus momentu visų gyvybė priklauso nuo to, kad visi nedelsiant ir griežtai klausytų vieno valios.

Jei aš iškeliu šiuos argumentus prieš smarkiausius antiautori-taristus, tai jie man gali duoti tik šį atsakymą: „Taip! tai tiesa,, bet čia kalbama ne apie autoritetą, kurį suteikiame savo išrinktiems asmenims, bet apie tam tikrą uždavinį”. Sie žmonės įsivaizduoja, kad, pakeitę dalyko pavadinimą, jie pakeitė patį dalykią.. Šie gilūs mąstytojai tiesiog juokiasi iš mūsų.

Taigi, mes matėme, kad, iš vienos pusės, tam tikras autoritetas,, vis tiek, kuriuo būdu jis būtų sukurtas, o iš antros pusės, tam tikras paklusnumas — nepriklausomai nuo bet kurios visuomeninės organizacijos — yra privalomi mums dėl materialinių sąlygų,, kuriomis vyksta produktų gamyba ir apyvarta.

Iš antros pusės, mes matėme, kad gamybos ir apyvartos materialinės sąlygos neišvengiamai komplikuojasi, vystantis stambiajai pramonei ir stambiajam žemės ūkiui, ir siekia vis labiau išplėsti šio autoriteto sferą. Todėl absurdiška yra autoriteto principą vaizduoti absoliučiai blogą, o autonomijos principą — absoliučiai gerą. Autoritetas ir autonomija yra reliatyvūs dalykai, ir jų taikymo sritis kinta kartu su įvairiomis visuomenės vystymosi fazėmis. Jeigu autonomistai norėtų tik pasakyti, kad ateities socialinė organizacija tars autoritetą esant reikalingą tik tose ribose, kurios neišvengiamai yra diktuojamos gamybos sąlygų, tuomet su jais galima būtų susikalbėti, bet jie akli visiems faktams, kurie daro autoritetą būtiną, ir aistringai kovoja prieš žodį.

Kodėl antiautoritaristai neapsiriboja rėkimu prieš politinį autoritetą, prieš valstybę? Visi socialistai sutinka su tuo, kad politinė valstybė, o kartu su ja ir politinis autoritetas išnyks būsimajai socialinei revoliucijai nugalėjus, t. y., kad visuomeninės funkcijos neteks savo politinio pobūdžio ir pavirs paprastomis administracinėmis funkcijomis, saugančiomis tikruosius visuomenės interesus. Bet antiautoritaristai reikalauja, kad autoritarinė politinė valstybė būtų tučtuojau panaikinta, dar prieš panaikinant tuos socialinius santykius, kurie ją yra pagimdę. Jie reikalauja, kad pirmasis socialinės revoliucijos aktas būtu autoriteto panaikinimas. Ar šie žmonės kada nors yra matę revoliuciją? Revoliucija, be abejonės, yra pats auioritaringiausias dalykas, koks tiktai gali boti. Revoliucija yra aktas, kuriuo dalb gyventoju primeta savo valią kitai daliai šautuvais, durtuvais ir patrankomis, tai yra nepaprastai autoritarinėmis priemonėmis; ir jei nugalėjusioji partija nenori netekti savųjų pastangų vaisių, ji turi savo viešpatavimą palaikyti ta baime, kurią reakcionieriams įkvepia jos ginklai. Jei Paryžiaus Komuna nebūtų rėmusis ginkluotosios liaudies autoritetu prieš buržuaziją, tai ar ji būtų išsilaikiusi ilgiau kaip vieną dieną? Ar mes neturime teisės, priešingai, peikti Komunos už tai, kad ji per mažai naudojosi tuo autoritetu? Taigi, viena Iš dviejų: arba antiautoritaristai patys nežino ką saką, ir tuo atveju jie tesėja tik painiavą, arba jie tai žino, ir tuo atveju jie išduoda proletariato judėjimą. Ir pirmuoju ir antruoju atveju jie tarnauja reakcijai.

]]> http://www.frontas.eu/savimone/2012/05/f-engelsas-apie-autoriteta/feed/ 0 http://www.frontas.eu/savigyna/2012/05/muay-thai/?utm_source=rss&utm_medium=rss&utm_campaign=muay-thai http://www.frontas.eu/savigyna/2012/05/muay-thai/#comments Mon, 14 May 2012 16:45:42 +0000 Redaktorius http://www.frontas.eu/?p=822 Muai-Tai – senovės kovos menas, išsivystęs apie 1600 m. Siamo šalyje (dabartinis Tailandas) šios šalies kariams ginant savo žemę nuo užkariautojų. Vėliau geriausius karius atrenkant kovoms prieš kaimyninių šalių karius, Muai-tai išsivystė kaip sporto šaka. Jos iki šiol yra mokoma Tailando armijoje.

Rašytiniuose šaltiniuose Muai-tai pirmą kartą paminėtas apie 1560 m. Tailando kariai tada buvo mokomi kovoti ne tik su ginklu rankose, bet jo netekus, ir plikomis rankomis. Suklestėjimo viršūnę Muai-tai pasiekė XVIII a. pradžioje. Tuo metu Muai-tai varžybose nebūdavo jokių svorio kategorijų ar apribojimų, jokios taisyklės neegzistavo, kovos pasižymėjo ypatingu žiaurumu. Jos vykdavo bet kur: aikštėje, gatvėje, ant žolės ar žemės. Kova galėjo tęstis keletą valandų. Kovotojai apsivyniodavo rankas kanapių pluoštu, vėliau – odos raiščiais.

Muai-tai kaip sporto šaka buvo pripažinta 1929 m. Tradiciniai rankas juosiantys diržai buvo pakeisti Europinio tipo pirštinėmis. Sportininkams kovos metu leidžiama dėvėti elastinius raiščius, kurie apsaugo čiurnos sąnarį, rankos apvyniojamos bintais, kurių ilgis 2,5 m., plotis 5 cm., privalomos dantų bei lytinių organų apsaugos, sportinės trumpikės ir leista bintuotis kojas. Kova vyksta ringe 6×6 m.

Buvo įvestos svorio kategorijos bei apribotas kovos laikas iki 5 raundų po 3 min. Neskaitant teisėjo, ringe atsirado dar trys šoniniai teisėjai. Įvedus taisykles uždrausti imtynių elementai, smūgiai galva, smaugimai bei gulinčio varžovo atakavimai. Pergalė skiriama už nokautą pagal taškus varžovui pasidavus.

Europoje pirmieji Muai-tai kultivuoti pradėjo Olandijos sportininkai. Kitose pasaulio šalyse Tailando boksas populiariu tapo apie 1980 m. Šiuo metu sunku būtų rasti nors vieną pasaulio šalį, kurioje nebūtų kultivuojamas Muai-tai.

Muai-tai – tai ne vien sporto šaka, bet kartu ir gyvenimo būdas. Sportininkai, besitreniruojantys Muai-tai, sustiprėja ne tik fiziškai, bet ir moraliai, emocionaliai. Ši sporto šaka naudinga ir kasdieniniame gyvenime, nes ji lavina sugebėjimą greitai priimti sprendimus, orientuotis svetimoje aplinkoje. Tuo pačiu Muai-tai – tai menas, kurio kovos vyksta grojant muzikai. Prieš kiekvieną kovą sportininkas atlieka ritualinį šokį RAM-MUAY, kurio metu dėkoja mokytojui, tėvams ir dievams, suteikusiems galimybę kautis ringe.

Click here to view the embedded video.

]]> http://www.frontas.eu/savigyna/2012/05/muay-thai/feed/ 0 http://www.frontas.eu/savimone/2012/05/nerustinkite-didziojo-jogurto/?utm_source=rss&utm_medium=rss&utm_campaign=nerustinkite-didziojo-jogurto http://www.frontas.eu/savimone/2012/05/nerustinkite-didziojo-jogurto/#comments Fri, 11 May 2012 04:28:53 +0000 Redaktorius http://www.frontas.eu/?p=1936 Pagrindinis profesionalių moralistų trūkumas – kvailumas. Jiems nederėtų žengti už emocinio lauko ribų ir juo labiau nederėtų siūlyti visokiausių racionalizacijų. Vien dėl to, kad nekeltų sau gėdos. Štai, pavyzdžiui, ištraukos iš tipinio profesionalaus moralisto ataskaitos:

„Iš esmės šiandien susiklosčiusį žiniasklaidos (bent jau televizijos) finansavimo mechanizmą iš reklamos, paremtos reitingų sistema, reikia pripažinti ekonomiškai neefektyviu ir funkciškai neatitinkančiu nacionaliniams interesams. Be to, nuo 1990-ųjų dėl tam tikrų istorinių aplinkybių reklama mūsų šalyje užėmė ideologijos nišą masinėje sąmonėje. Daugiausia dėl to šiuo metu vyksta giluminis jaunimo polinkių perorientavimas nuo nematerialių vertybių prie materialių. Šiuolaikinė Rusijos žiniasklaida formuoja naują asmenybės tipą, stovintį keliais evoliucijos laipteliais žemiau už tipišką sovietinės epochos žmogų“.

Konstruktyvi šio pasisakymo vertė artėja prie nulio. Palikus šone absurdišką išvadą apie žiniasklaidos finansavimo per reklamą neefektyvumą, verta pastebėti, kad apeliacija į homo sovieticus moralę taikoma auditorijai, pamiršusiai sovietinį laikotarpį.

Vartojimo ideologija buvo sukurta būtent tada. Pakanka prisiminti posakį „gauti pagal blatą“. Arba tai, kad visi „gero gyvenimo“ įrodymai apsiribodavo prestižinių prekių turėjimo faktu – nuo čekiškos sekcijos ir servizo „Madona“ iki deficitinių knygų, kurios dažnai net nebūdavo atverčiamos. Márquezas bičiuliavosi su Maurice Druonu, soft-porno filmai „Anželika ir karalius”, „Anželika ir žiurkėnas”, „Anželika ir kiti kiaušinių nešiotojai” – su Johnu Galsworthy. Juos siejo ne teksto kokybė, o deficitiškumas.

Materialinė gerovė buvo sakralizuojama ir dėl to virto tabu eiliniam žmogui. Tai, kas leistina akademikui, nebuvo leista inžinieriui: negalima gyventi geriau už rangu aukščiau stovintį žmogų. Materialumas buvo smerktinas viešai ir siektinas savųjų ratelyje.

Pagrindiniai tos pačios D. Doncovos skaitytojai yra žmonės, išauklėti sovietiniais laikais. Šis faktas akivaizdžiai paneigia tezę apie aukštesnį homo sovieticus kultūrinį išsivystymą. Didysis teatras milijonams į komandiruotes atvykusių žmonių buvo tik tarpinė stotelė Maskvos pirkinių saraše: nupirkti žmonai liemenuką, sūnui – mandarinų, viršininkui – konjako, visiems likusiems – dešros, o po to pasnausti migdant „Pikų damos” garsams.

Taip pat keista, kad aukštų moralinių idealų entuziastai nesupranta paprasto dalyko: visas masių lojalumas valdžiai remiasi materialine gerove. Minios intelektas apibrėžiamas pačiais primityviausiais jos nariais, o ne saujele intelektualų. Suteikė valdžia galimybę nusipirkti butą, nors ir išsimokėtinai – vadinasi, valdžia gera. Suteikė galimybę sočiai paėsti – ko mums daugiau reikia? Vien dėl to žmonės pakenčia ir valdžios savivalę, ir teisinės visuomenės nebuvimą, nusižengia savo įsitikinimams ir užsimerkia prieš svetimas bėdas.

Jei vertybės pasislinks į nematerialių dalykų pusę, pagrindinis dabartinės visuomenės valdymo svertas išnyks. Vartojimo ideologijos priešininkams derėtų prisiminti, kad revoliucijos visų pirma suryja pačius revoliucionierius. Tada jie nebebus jokie akademikai, nebeturės vilų ir automobilių, niekas nebesuteiks jiems tribūnos patosiškoms kalboms – ateis žmonės, labiau tinkantys šiandienos ideologijai. Nerūstinkite didžiojo Jogurto, brangieji moralistai. Paskęsite.

Nepretenduojam į tai, kad pateikti variantą, koks turėtų būti sistemos pavadinimas. Labiausiai priimtinas labiausiai lietuviškas jos pavadinimas, kuris su lietuvybe yra susijęs tik lietuviškų rašmenų naudojimu. Toks pavadinimas būtų “Džiu-džitsu”. Tai tiesiog lietuviškomis raidėmis perrašytas anglišas pavadinimas “Jiu-jitsu”. Angiakalbėse interneto platybėse rasite ir kitą labai paplitusį pavadinimą “Brazilian jiu-jitsu”, o taip pat ir šio termino santrumpą “BJJ”.

Ko gero, geriausia išeitis šiuo metu, kol susiformuos terminų vartojimo įpročiai, žinoti visus aukščiau paminėtus terminus ir tokiu būtų užsitikrinti, kad mūsų neaplenks vertinga informacija.

Click here to view the embedded video.

Esminės individualios komandos narių charakterio savybės yra tas pamatas, ant kurio kuriama efektyvios nugalėtojų komandos dvasia. Nors jungtinė komandos kompetencija ir yra bendros pergalės esminė prielaida, tačiau tai jokiu būdu nėra mechaniška komandos narių individualių ir profesinių savybių visuma.

Nugalėtojų komandos kūrimas tarsi nėra joks išskirtinis procesas. Kaip ir įprasta, jis susideda iš bendrojo parengimo bei asmeninės saviugdos.

Vyksmo greičiui bei koordinavimui būtini tam tikri bendrieji standartai.

Tačiau,  kritinėse aplinkose svarbiausia yra kūrybiška ir efektyvi standartizuotų procedūrų jungtis ir raiška streso, neapibrėžtumų, chaoso bei sunkiai nuspėjamos priešininko veiklos sąlygomis.

Renaldas Gudauskas

Ekspertai mano, kad pateikti skaičiai – tik ledkalnio viršūnė.

Karinis apžvalgininkas Viktoras Litovkinas sako, kad „dar bus atskleisti nauji išeikvojimo ir grobstymo faktai“.

„Manau, kad trys milijardai – tai tik smulkmena, palyginus su tuo, kiek iš tiesų pavagiama“, – sakė V.Litovkinas bbcrussian.com.

Pasak S.Fridinskio, prokuratūra atskleidė faktus, kad „gyvenamosios patalpos buvo skiriamos kariškiams statomuose namuose, kurie ne tik nebuvo parengti eksploatavimui, bet faktiškai dar buvo nepastatyti“.

„Šiandien mes tiriame pažeidimus Pamaskvio Čechove, kur dėl statytojų kaltės neįvykdytas nė vienas iš aštuonių valstybinių kontraktų“, – pranešė prokuroras.

Pasak prokuroro, toje vietoje, kur turėjo stovėti namai su 2009 metais įsikėlusiomis kariškių šeimomis, iki šios dienos akis bado iškastos duobės pamatams.

Už panašius pažeidimus, susijusius su pareigybinių įgaliojimų viršijimu ir sukčiavimu, 2011 metais buvo nuteisti 8 generolai. Šešiems jų skirtos bausmės kalėti nuo trejų iki penkerių metų.

Komentuodamas atgarsį sukėlusius generolų atsistatydinimus, S.Fridinskis pareiškė, kad neįžvelgia čia jokios revoliucijos.

„Vogė visada. Jeigu visuomenėje paplitusi tokia korupcija, kodėl jos neturėtų būti armijoje? Juk sovietų laikais sakydavo, kad liaudis ir armija vieningi“, – sakė jis.

Anot V.Litovkino, šiuo metu vykdoma didžiulė Rusijos armijos reforma sukels naują korupcijos bangą.

„Reforma tik didina korupciją, nes žmonės paskutinę akimirką mėgina kažką pasičiupti, jeigu dar nesuspėjo to padaryti anksčiau. Visuomet per tokias revoliucines permainas įvyksta daugiausia nusikaltimų“, – pareiškė ekspertas bbcrussian.com.

Pasak karinio prokuroro S.Fridinskio, per 2009 metus atskleista pusantro tūkstančio korupcijos atvejų, kurių daugiau kaip 70 proc. padarė karininkai.

BBC

Eksperimentinis „Lund Variable Velocity Weapons System“ (LVVWS) šautuvas  kuriamas pagal Pentagono vykdomą naujų mirtingumą mažinančių šaunamųjų ginklų kūrimo programą. „Lund Technologies“ pateiktas automatinio šautuvo prototipas priklausomai nuo aplinkybių šauliui leidžia „reguliuoti mirtingumą“, – pasirinkti mirtiną ar pavojaus gyvybei nekeliančią kulkos smogiamąją galią.

Galimybę šauliui pasirinkti „mirtiną“ ar „sužeidimo“ režimą suteikia LVVWS automatinio šautuvo galimybė keisti kulkų greitį, o nuo to priklauso ugnies naikinamoji galia. Priklausomai nuo pasirinkto kulkos greičio pataikymas į tą pačią žmogaus kūno dalį gali būti ir mirtinas, ir tik sukeliantis skausmą. Kad būtų galima apsaugoti žmones nuo mirtinų šūvių šaudant nedideliu atstumu, šiame automatiniame šautuve naudojama speciali tolimačio sistema, nustatanti atstumą iki taikinio ir blokuojanti šaudymą didele smogiamąja galia.

LVVWS šaudymo greitis – 2 šūviai per sekundę, šautuvas naudoja vandenilio dujų pripildytą degimo kamerą, įrengtą specialioje šovinių dėtuvėje, todėl šaudo be dūmų, nepalieka sudegusio parako likučių. Ginklo prototipas sveria apie 3 kilogramus.

Manoma, kad toks ginklas bus itin naudingas tais atvejais, kai karo veiksmai vykdomi ne įprastiniame mūšio su reguliariąja kariuomene lauke, o prieš šaunamaisiais ginklais ginkluotus civilius gyventojus.

CNN