Tadas Blinda – „Svieto lygintojas“

Tadas Blinda (1846 m. – 1877 m. balandžio 22 d.) – vienas žymiausių Lietuvos maištininkų, kovotojų su neteisybe, ponais, dvarininkais, baudžiava. Dėl savo darbų pramintas „Svieto lygintoju“.Apie šią asmenybę mes daugiausiai žinome iš legendų, sklandžiusių Žemaitijos krašte. 1900 metus rašytoja Lazdynų Pelėda pradėjo rinkti žemaičių legendas apie Blinda ir rašyti kūrinį „Sulygintojas svieto“, tačiau greičiausiai pabūgusi valdžios reakcijos šio savo darbo neišleido, jos medžiaga remdamasis Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis 1907 m. parašė dramą „Blinda, svieto lygintojas“. Rimčiausi T. Blindos biografijos tyrimai buvo atlikti 1973 metais, Vilniaus Universiteto kraštotyrininkų. Tada bandyti objektyviai nustatyti jo biografinį portretą.Tadas gimė Luokės parapijos Kinčiulių kaime, pasiturinčio valstiečio Tadeušo Blindos šeimoje. Jo tėvas buvo ūkininkas, turėjo du sūnus, vyresnįjį Juozapą ir jaunesnįjį Tadą. Ilgą laiką Blindą erzino socialinė nelygybė ir atskirtis tarp ponų ir valstiečių. Pirmąsyk jis dalyvavo aktyviame pasipriešinime 1863 metų sukilime. Ūkiu daugiausiai rūpinosi jo motina, o brolis, įstojęs į kunigų seminariją, netrukus buvo ištremtas į Sibirą. Legendos byloja, jog kertinis taškas, po kurio Blinda įsitraukė į kovą su buržuazija, buvo jo tėvo mirtis (~1865 m.). Jo tėvo pagrindinė mirties priežastis buvo sunkus ir alinantis darbas Pono laukuose, tuo tarpu Tadas negalėjo dalyvauti visose laidotuvėse, nes dirbo pas tą patį poną. Tadas sukilo, ir už tai buvo nuplaktas. Po to jis padegė pono dvarą ir su bendražygiais pabėgo į mišką, kur slapstėsi ir rinko savo komandą.

Jo grupuotė veikė Telšių, Šiaulių, Raseinių apskrityse. Skirtingais duomenimis nurodoma, jog Blindos „šaikoje“ galėjo būti nuo 100 iki 300 žmonių. Daugiausia tai buvo jaunuoliai, nesinorintys taikstytis su ponų priespauda bei savivale. Grupuotė plėšė bei degino dvarus, vogė turtingųjų arklius, teikė pagalbą vargstantiems, dalijosi prisiplėštais pinigais su skurstančiais. Vieni jų gaują laikė „razbaininkais“ (plėšikais), kiti – „svieto lygintojais“, kovotojais už teisybę.

Išliko ir pasakojimai apie tai, kaip Blinda konfliktavo su kunigais. Šie buvo padarę skriaudos jo motinai bei Blindų šeimai, todėl buvo Tado nemėgiami. 1973-ųjų filme jis parodomas kaip gana religingas žmogus, ir nesmerkiamas bažnyčios, bet žinomi ir kitokie pasakojimai.

Viena žymiausių legendų apie Tadą – tai, kaip jis atvažiavo su savo žmonėmis į ponų susitikimą, ir privertė jį baudusį poną atvanoti bizūnu savo draugus, taip, kaip tas ponas buvo liepęs valstiečiams plakti Blindą.

Blinda mirė 1877 metais, Liuokėje. Jo pamėgtoje karčemoje buvo kompanija vyrų, norėjusių susidoroti su juo. Jie tyčia stengėsi sukelti konfliktą, atsisakė mokėti už gėrimus, neva žydų tautybės karčemos savininkė juos apgavo. Tada savininkė kreipėsi į Blindą pagalbos. Blindai priėjus pasikalbėti, vienas iš vyrų kirto geležiniais arklių pančiais jam per nugarą. Jie išsitempė Tadą į kiemą, kur ir nužudė. Bet jo vardas išliko žemaičių legendose amžinai.